Pagaliau, kaip ir daugelio mūsų, neišsekamai užimtame gyvenime radau keletą laisvų dienų aplankyti vietą, kuri jau ilgai buvo mano išsaugotame Google Maps sąraše. Aruna Ratanagiri budistų vienuolynas.
Tai tradicinio Theravados budizmo bendruomenė, įsikūrusi tarp Anglijos ir Škotijos sienos, Northumbrijoje, apsupta besiganančių avių ir ypatingos tylos. Vienuolyno kiemuose vaikšto vietinių ūkininkų vištos, žąsys ir netgi povai (gali skambėti ezoteriškai, bet realybėje jie po savęs palieka su žinduolių išmatomis sumaišytas „dovanėles“, kurios, sakykime, neprisideda prie harmoningos vienuolyno atmosferos).
Vienuolynas
Šiame vienuolyne apsistoję penki vienuoliai, kurie diena iš dienos seka griežtas Theravados budizmo taisykles. Šį taisyklių rinkinį perduoda pati Vinaya, kurios ištakos siekia patį Siddharthą Gautamą (Buda), gyvenusį 400-500 m. pr. m. e.
Vinaya Piṭaka - vienuolių ir vienuolių elgesio, moralės bei vienuolyno gyvenimo taisyklės parašytos ne bausmės, o dvasinės disciplinos tikslais, padedančiais vienuoliams išvengti proto blaškymo ir siekti nušvitimo
Pavyzdžiui, Vinaya taisyklės draudžia vienuoliams liesti pinigus, kasti žemę (kad netyčia nesužalotų kirmėlių) ar valgyti po vidurdienio. Tarp jų yra ir tokių, kurios šiandien skamba beveik absurdiškai – pavyzdžiui, nurodymai, kokio aukščio turi būti vienuolio lova ar kaip teisingai priimti maistą. Tačiau tai yra vienuolio ir Theravados budizmo pamatas: ši griežta disciplina ir gyvenimo būdas leido mokytojo–mokinio linijai nenutrūkstamai tęstis nuo pat Siddharthos Gautamos (Budos) laikų.
Autobusui paleidus mane vidury niekur, už dviejų kilometrų kelio, išnykus paskutiniam ryšio stulpeliui, pagaliau pasiekiau vienuolyną. Rami laukų atmosfera, pripildyta paukščių čiulbesio ir švelnios saulės, įžengus pro duris pavirto lengvu nerimu ir mintimi, jog dar ne vėlu šokti atgal pro duris ir grįžti namo.
Kaip netrukus supratau, atvykau prieš pat pietus – o gal tiksliau būtų sakyti, prieš pietų ritualą. Tolimesnė veiksmų seka vyko tyloje ir ramybėje, kiekvienas veiksmas buvo daromas su žūtbūtiniu susikaupimu, koncentracija ir pagarba.
Mums susėdus ant grindų, kambaryje netrukus įsivyravo tvarka. Paprasti žmonės (lay people, įskaitant ir paprastąjį mane) susėdome kambario gale, žvelgdami tiesiai, kur kampe buvo nedidelė šventykla su auksine Budos figūra, gėlėmis ir smilkalais. Kambario priekyje, aukščiau nei visi, sėdėjo vyriausiasis vienuolis – abatas Ajahn Munindo, vietinių dar vadinamas Luang Por (gerbiamas tėvas / venerable father).
Tai buvo 75-erių metų vyras iš Naujosios Zelandijos. Iš pradžių jis apsikeitė draugiškais žodžiais su kambaryje esančiais žmonėmis, paversdamas atmosferą jaukiu draugų ratu. Vienu momentu jis užkalbino ir mane. Asmeniškai praktikuojant budizmą (tiesa, be prisirišimo prie konkrečios šakos), būti šio vienuolio akivaizdoje buvo patirtis, kurią sunku perteikti žodžiais. Tai nebuvo tik teorinis supratimas, jog šie vienuoliai yra gyva tradicijos dalis, kurios nenutrūkstamas ryšys keliauja nuo pat šio religijos/filosofijos/fenomeno pradžios, kai Siddhartha Gautama pirmą kartą pasuko Dhammos ratą. Kiekvienas vienuolio žodis ir veiksmas buvo budizmo mokymų ekspresija. Prieš jo žvilgsnį mano vidus jautėsi matomas ir negalintis niekur pasislėpti – žvilgsnį, kuriame buvo tik draugiškumas ir atjauta.
Ajahn Munindo
Kambario šone ant grindų sėdėjo vienuoliai, dėvintys tokias pačias oranžines mantijas. Jie sėdėjo eilėje pagal praktikuojamų metų skaičių, o vieno iš jų mantija buvo balta – jaunuolis, dėvintis ją, buvo galbūt net jaunesnis už mane, tačiau jo žvilgsnyje slypėjo išmintis, kuri ne visiems ateina su amžiumi. Tai buvo Anagarika – moderniai sakant, praktikantas, bandantis vienuolio gyvenimą, atliekantis daug praktinių pareigų ir praktikuojantis ne visą Vinaya taisyklių rinkinį, o 8 moralės principus.
Šiuos 8 principus keletą dienų vienuolyne praktikavau ir pats. Trumpai tariant, jie skatina gilesnį pojūčių suvaldymą, paprastumą ir susitelkimą į dvasinę praktiką. Praktiškai tai atrodė kaip disciplina, paremta harmonija: kėlimasis 5 ryto, namų ruošos darbai, meditacija, garbinimo ritualai ir laisvas laikas giliems apmąstymams atmosferoje, kuri tai tiesiog iššaukia. O taip pat – susitikimai su vienuoliais, kuriems užduodavome klausimus, o šie neretai atsakydavo palikdami dar daugiau klausimų ir mįslių, lyg duodami užuominą, jog į juos turime atsakyti patys.
Pietų valgymo procesas buvo mažų mažiausiai neįprastas. Vienuoliams priėmus maisto aukas, sekėme paskui juos įsidėti maisto ir patys. Valgymas vyko tyloje, verčiančioje susimąstyti, kaip šis gyvybę palaikantis procesas daugelio mūsų kasdienybėje tampa tik dar vienu bėgimu nuo savęs – perpildytu distrakcijomis prie televizoriaus ekrano ir chemiškai apdorotu maistu, toli gražu neužpildantis skylės, kurią taip norime pripildyti malonumais.
Tyla
Kėlimasis 5 ryto mano kūnui netikėtai buvo lyg savaime suprantamas dalykas. Northumbrijos žvyrkeliams dar tik švintant ir pasirodant tolimiems saulės pėdsakams, nuskambus varpams, įžengėme į Dhamma salę. Čia mus pasitiko degančios žvakės, erdvė, didelė Budos statula ir priekyje medituojantys vienuoliai. Po valandą trukusios meditacijos ir Pujos (garbinimo ritualo) vykome atgal į savo patalpas, kur atlikome namų ruošos darbus ir gaminome pusryčius.
Viena iš Vinaya taisyklių numato, kad vienuoliai negali gaminti maisto. Ši tradicija, paremta visišku priklausymu nuo kitų žmonių, priverčia vienuolius atsisakyti išdidumo bei statuso ir sumažina prisirišimą prie troškimų – pavyzdžiui, jie negali prašyti tam tikro maisto. Jiems tai – medicina, palaikanti gyvybę, kad galėtų praktikuoti toliau. Tad į savo dubenį jie priima betką kas jiems pasiūlyta.
Dosnumo praktika aukojant maistą vienuoliams (Dāna)
Po pusryčių sekė lauko darbai (man teko pjauti žolę), o prieš vidurdienį – pietūs, paskutinis dienos valgymas, vykęs su lygiai tokia pačia veiksmų seka kaip ir vakar - sunku suvirškinti, jog vyriausiasis vienuolis šį ritualą išgyveno maždaug 18000 kartų (apie 50 metų)
Vėliau sekė laisvas laikas, kurį buvome raginami išnaudoti turiningai. Telefonai ir socialinė medija liko užmarštyje, o mano kūnas ir protas natūraliai pasileido į ilgas meditacijos praktikas bei apmąstymus pasivaikščiojimuose gamtoje, kuri jau tapo namais. Tiesa, tai nebuvo vientisas dvasinis skraidymas virš debesų – kūnas dažnai siųsdavo signalus ilgesniais sėdėjimo etapais, mintys nuolat bandydavo kristi į išvažinėtus neuronų kelius, o skeptiškumas, neapibrėžtumo baimė ir abejonės kilo lyg karšto oro balionai, kaitinami mano paties minčių ir jų nenutrūkstamų ciklų.
Vietinis ežeras apsuptas tylos
Skirtingos to pačio kelio juostos
Taip pat laikas bėgo ir pokalbiuose su kitais čia apsistojusiais žmonėmis: Kristina, Charlie ir Jenny. Pokalbiai ir draugystės užsimezgė lyg su senais draugais – nerūpėjo nei kuo užsiimame užsidirbdami pragyvenimui, nerūpėjo amžius ar bet koks kitas dalykas, paremtas etikečių klijavimu. Kalbėjome apie tai, dėl ko čia ir susirinkome - Dhamma; Dhamma – tai budizmo mokymai, atveriantys tiesą apie tai, kaip iš tiesų veikia gyvenimas: kaip gimsta kančia, kaip ji maitinama ir kaip ji gali liautis, paremti pamatiniais realybės dėsniais – nepastovumu (anicca), kančia (dukkha) ir beasmenybe (anatta).
Visi, rodos, buvome skirtinguose kelionės taškuose, bet kelionės pabaigoje pasijutau lyg visos ribos, skiriančios mane nuo šių dvasinių draugų, būtų išnykusios. Jenny, kuri buvo gerokai pagyvenusi, buvo laimingiausias žmogus, kokį man buvo tekę sutikti – ir sakau tai visiškai neperdėdamas. Jos draugiškumas ir meilė liejosi visiškai be išlygų. Praleidusi didžiąją gyvenimo dalį Pietryčių Azijoje, kur yra Theravados budizmo branduolys, ji su visišku įsitikinimu pasakojo apie metafizinius kosmoso dėsnius, deives, praeitus bei būsimus gyvenimus. O palietus kontroversiškas temas – tokias kaip religijų priešiškumas (pvz., krikščionybės „neturėk kitų dievų, tik mane vieną“) arba istorinių figūrų smerkimas bei neapykanta (čia vardų neminėsiu) – ji, kaip jai natūralu, atsakė tik su meile ir išmintimi. Užsukusi į bažnyčią ji pagerbs religiją ir išklausys pamokymų, nesilaikydama jokių išankstinių nusistatymų, o į žiauriausius žmones istorijoje ji taip pat žiūri su meile, nors ir nepateisina jų veiksmų, sukeltų godumo, iliuzijos bei neapykantos.
Charlie buvo dvasiškai užsidegęs jaunuolis iš Londono. Baigęs psichologijos magistro studijas, jis pradėjo savo dvasinę kelionę vos penkiolikos, po eksperimentų su psichotropinėmis medžiagomis. Charlie ir aš, rodos einame pro panašų gyvenimo kelią, suprasdami iš kur esame atėję ir kur reikia judėti toliau.
Kristina buvo visiškai atviro proto mergina, nelaikanti savęs budiste, tačiau matanti save praktikuojančią tai toliau. Ji paliko darbą, kuriame žmonių paviršutiniškumas, socialiniai žaidimai ir žmonių išnaudojimas komercijos industrijoje privertė ją susimąstyti apie autentiškumą ir tai, kas gyvenimą daro prasmingą.
Pažindamas šiuos žmones, kurių anksčiau nebuvau sutikęs, negalėjau nepastebėti juose dalelės savęs – klausydamasis jų patirčių, minčių ir apmąstymų, savyje galėjau pastebėti dalykus, kurie kasdienoje praslysdavo nepastebėti.
Vakare sekė dar viena Puja (garbinimo praktika), o po jos – dar šiek tiek savo proto stebėjimo su vienintele arbata, kurią radau virtuvės lentynose, ir ilgais pokalbiais su naujais-senais draugais. Nuo jų buvo sunku pasitraukti, tačiau kūnas galiausiai pradėjo prašyti laiko sinchronizuoti smegenų bangas bei apdoroti dienos informaciją, tad ir prisirišimai prie prasmingų pokalbių galiausiai buvo paleisti.
Vienuolyno 'Dhamma' salė
Tranzicija
Nors dienos praleistos vienuolyne buvo vienos tikriausių mano gyvenime, šių dienų turiningumas, ironiškai, primena sapną. Lyg staiga atsibudęs, bandau intelektualiai iššifruoti savo patirtį vienuolyne. Kas prasidėjo smalsumu ir noru trumpam ištrūkti iš nuolat šaukiančio pasaulio, tapo gilia pagarba šiai budizmo tradicijai, dar didesniu smalsumu budizmo mokymams, draugystėmis, kurias nešiosiuosiu širdyje iki gyvenimo galo, ir... kažkuo daugiau, ko žodžiai ir intelektualus protas apčiuopti negali.
Važiuojant namo, pirmas telefono paėmimas į rankas tapo simboliu jausmo, jog protas, grįžęs į triukšmingą pasaulį, vėl kabinsis už kiekvieno kampo negalėdamas paleisti – kaip išsigandusi katė. Tačiau tikiu, kad prisiminimai leis ten sugrįžti net neišeinant iš namų ir padės dėti žingsnius į priekį su išmintimi, drąsa ir pasitikėjimu savo gyvenimo keliu.
„Nešiokis savo ramybę kartu su savimi, kad ir kur eitum – lygiai taip pat, kaip nešiojiesi savo kvėpavimą.“
— Ajahn Chah (Thai Forest tradicijos mąstytojas, Ajahn Munindo mokytojas)