Liūdesys aplanko, kai ką nors tu prarandi. Ar tai artimas žmogus, ar gyvenimo etapas… Kita vasara, ruduo, žiema…
O šį kart praradai tai, ko niekad neturėjai, bet troškai iš širdies gelmių, leisdamas savo brangų gyvenimo laiką ieškodamas to mistiškuose miškuose, nerasdamas to paslaptingo lobio, sutikdamas tik sielvartą dėl prarasto laiko ir iš šešių sienų slenkantį spaudimą.
Ieškosi, kam suversti kaltę, bet išseksi anksčiau ar vėliau nuo pasirinkimų. Visuomenės banga, tarsi cunamis, neatjausdama judės toliau, tėvai užmigs amžinu miegu, visi kiti aplinkiniai žiūrės kreivu žvilgsniu… Tad kaltinsi tik pats save.
Ir nemeluosiu, gali būti visiškai nelengva, keiksi, neatleisi, liepsi būti kitokiu ir bandysi bėgti nuo savęs. Bet kad ir kur tu būsi, tas liūdesys keliaus su tavimi, skriausdamas tave toliau ir visus jį matančius gyvenimo draugus.
Bet giliai širdyje tu visą laiką žinojai… Jog niekur šitai nenuves, o vienintelė išeitis yra sugrįžti. Į savo vidų. Į namus. Nuraminti savo vandenis, plačius ir neišsenkančiu dugnu, atleisti sau už viską… O kai atleisi… Ir paleisti, leidžiant pasirodyti kam nors kitam.
Gal tai, kažkas tau nauja, nušvies tau kelią. Parodys, kaip atsiradai ant šio verkiančio akmens... Ir išties tau ranką, parodydamas tau švelnų būdą, šypseną širdyje ir lengvai išmintą kelią, vedantį kažkur kitur… Kur nėra nusivylimo ir kaltės… Tik meilė ir erdvė.